Featured

Renkama parama Ukrainos moterims

Išprievartavimas ir seksualinė prievarta karo metu yra naudojama kaip strateginis, sisteminis ir apskaičiuotas karo ginklas, kuris pažemina, įbaugina ir terorizuoja individus, šeimas ir visą populiaciją.

Šiandien Ukrainoje jau registruojami seksualinio pobūdžio nusikaltimai. Tikrasis jų mastas lieka nežinomas.

Su dideliu nerimu ir rūpesčiu norime ieškoti daugiau kelių ir būdų padėti Ukrainos moterims.

Kviečiame prisidėti:

– Paaukoti greitosios kontracepcijos tablečių.

– Paaukoti moteriškų higienos prekių.

– Paaukoti 1 eurą (ar pasirinktą sumą).

Gavėjas: „Lygiai“
Sąskaitos Nr: LT533500010012963905,
SWIFT: EVIULT2VXXX,
Paysera LT.
Nurodyti: pagalba Ukrainai

Taip pat Contribee: https://contribee.com/https-lygiaiorg-

Taip pat Paypal: https://paypal.me/lygiai

Crypto valiutos: https://lygiai.org/priimam-crypto-valiutas/

– Turintiems reikiamą išsilavinimą, teikti psichologinę pagalbą (kviečiame užpildyti trumpą anketą: https://forms.gle/qMvqnhiRBkdgqtAx5 )

– Dalintis informacija, kad ji pasiektų kuo daugiau žmonių

Daugiau info el.paštu info@lygiai.org arba +37069060563

Featured

DĖL PAGALBOS UKRAINAI

Asociacija „Lygiai“ taipogi prisideda prie humanitarinės pagalbos Ukrainai.

Dauguma Ukrainos pabėgėlių šiuo metu yra moterys ir vaikai. Žinome, kad tokiomis aplinkybėmis moterys yra ypač pažeidžiama grupė. Norėtume, kad nei vienai moteriai, bėgančiai nuo karo, netektų bėgti nuo kitokių nelaimių ar pasikėsinimų.

Pirmiausia, aktuali informacija apie tai, kas JAU daroma (jei norite ją papildyti, prašome susisiekti su mumis, mielai pasidalinsime) ir kuo galite padėti Jūs:

Jeigu norite padėti apgyvendinant pabėgėlius ar padėti pavėžėdami juos Lietuvoje (nuo Lietuvos sienos), galite registruotis čia: https://stipruskartu.lt

Jeigu norite paremti karius Ukrainoje, tai galite daryti čia: https://www.blue-yellow.lt 

Šiuo metu „Lygiai“ organizuoja higienos priemonių tiekimą pabėgėlėms ir karėms Ukrainoje, taip pat prisidedame prie pabėgėlių transportavimo organizavimo ir kitų dalykų.

Prisidėti galite ir jūs:

Gavėjas: Lygiai

Sąskaita: LT533500010012963905

SWIFT: EVIULT2VXXX

Bankas: Paysera LT, UAB

Banko adresas: Pilaitės pr. 16, Vilnius,

LT-04352, Lithuania

Taipogi ieškome būdų rasti lėšų užsienyje. Apie tai pranešime, kai tik žinosime daugiau.

Jeigu norite prisidėti prie mūsų, prašome susisiekti. Būkim vieningi.

REGARDING HELP FOR UKRAINE

The Association “Lygiai” (En. Equally) is also supporting the humanitarian help for Ukraine.

Most of the refugees from Ukraine right now are women and children. We know, that under such circumstances, women are a particularly vulnerable group. We hope that no woman running from war will not be forced to run from other disasters or assaults.

Firstly, information about what is already being done in Lithuania and how you can get involved (if you would like to supply more information, please feel free to get in touch and we will share):

If you would like to help in providing accommodation or transporting them from the border to their new residence in Lithuania (from Lithuanian border to an address in Lithuania), you can register here: https://stipruskartu.lt

If you would like to support the defenders of Ukraine, you can do it here: https://www.blue-yellow.lt 

Currently Lygiai are organising supply of sanitary products to refugees and servicewomen of Ukraine, also we are contributing towards organisation of transportation of refugees from Ukraine as well as other things.

You can contribute as well:

Recipient: Lygiai

Account: LT533500010012963905

SWIFT: EVIULT2VXXX

Bank name: Paysera LT, UAB

Bank address: Pilaitės pr. 16, Vilnius,

LT-04352, Lithuania

We are also seeking for ways to raise money abroad. We will keep you informed once we know more.

If you want to contribute in any other way, please get in touch. Let’s be united.

Parama pakeliui į Ukrainą

Mūsų komanda daug dirbo, plušo, pergyveno, išliejo nemažai prakaito ir ašarų, bet galiausiai mums pavyko! Viskas suskaičiuota, supakuota ir yra pakeliui į Ukrainą.

Drauge su Jumis iki balandžio 4 d. 10:00 ryto mes surinkome 21 442,50 eurų!

Išleista 11 361,95 eur. Kodėl tik tiek? Nes per contribee surinkti pinigai turi būti patvirtinti, kad juos galėtume persivesti į banko sąskaitą. Taip pat sulaukėme donacijų ir po to, kai užsakėme didžiąją dalį prekių. Tačiau gera žinia ta, kad siuntą tikrai kartosime!

Ką mes nupirkome ir ką gavome iš Jūsų?

782 vnt. moteriškų higienos priemonių (144 iš jų – menstruacinės taurelės. )

337 vnt. priešuždegiminių vaistų

973 vnt. nėštumo testai

977 vnt. greitosios kontracepcijos

459 vnt. moterims skirti vaistai

300+ kitų prekių

Norime atvirai pasakyti, kad pradėjus rinkti šią jautrią siuntą, nesitikėjome toookio žmonių aktyvumo! Todėl viską planavome gerokai mažesniais skaičiais ir resursais. Dabar jau matome ne tik būtinybę, bet ir galimybę praplėsti šią mūsų idėją, kelti didesnius iššūkius ir pasirūpinti, kad visa tai pasiektų kuo daugiau žmonių Ukrainoje.

Iškart norime informuoti įtariuosius, kad sau nepasiėmėme nė vieno cento!

Dar labai labai labai norime padėkoti aistra.lt ir Gentleday už jų donacijas.

Ačiū Oleg Surajev už pradėtą ridenti sniego gniūštę, palaikymą bei finansinę paramą, ačiū Laura Ignatovičiūtė, kuri skleidė žinią, rinko, plušo sandėlyje ir bėgiojo po vaistines, ačiū Dovydas Duoblys, Žygimantas Kalniūnas , kurie dirbo su siuntomis ir jų dėka visa tai pasieks gavėją.

Ačiū visiems ir visoms, kurie dalinotės, platinote, kontaktavote, nešėte/vežėte, palaikėte ir aukojote! Mes labai tai vertiname!

O mes pasižadame nesustoti ir visa tai pakartoti! Visa informacija pasidalinsime greitu metu, kantrybės!

Kilni / misija / neįmanoma

Surogacija neretai pateikiama tiesiog kaip galimybė poroms susilaukti vaikų, taip pat galimybė vaisingoms moterims padėti tokioms poroms ir patirti altruizmo teikiamą džiaugsmą. Šalyse, kuriose komercinė surogacija yra legali, prie šių argumentų pridedama ir finansinė nauda būsimoms surogatinėms motinoms. Tačiau toks šio fenomeno vaizdas nėra visai tikslus, jame trūksta daug niuansų, o šiame tekste apžvelgiama tik keletas svarbių perspektyvų, kurios neretai lieka nepaminėtos. 

 
Komercinė surogatinė motinystė daugumoje Europos šalių yra draudžiama arba nėra aiškiai reglamentuojama. Tema kelia daug nesutarimų ir diskusijų. Surogacija neretai prilyginama dar vienai iš moderniosios vergovės formų, kuri dažniausiai klesti skurdžiose, ekonomiškai nestabiliose šalyse, o ypač tų šalių skurdžiausiuose regionuose. Toks kito asmens net ir trumpą laiko tarpą trunkantis kontroliavimas (mitybos, sporto-poilsio režimo, seksualinio gyvenimo ir t.t.) ir naudojimasis jo pažeidžiamumu, o taip pat vaiko kaip daikto įsigijimas (už piniginį atlygį ar kompensaciją, kurių gali būti įvairių), labai primena ir neretai yra lyginamas su prekyba žmonėmis. Net ir šalyse, įteisinusiose altruistinę surogaciją, pvz., D. Britanijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Portugalijoje ir Čekijoje, nėra draudžiamos kompensacijos, kurios kartais gerokai viršija numatytus sveikatos paslaugų įkainius. Vokietija ir Prancūzija šį reiškinį griežtai pasmerkė, o Ispanija, iki šiol neturėjusiai aiškios pozicijos, ruošia įstatymą, surogaciją uždrausiantį artimiausiu metu. Europos Sąjungos Parlamentas 2015 metais paskelbė smerkiantis surogaciją kaip moteris žeminantį reiškinį, kuris moters kūną ir jo reprodukcines funkcijas paverčia prekėmis. Tačiau ir Europoje esama šalių, kuriose komercinė surogatinė motinystė visiškai legali ir populiarėja – tai Rusija, Baltarusija, Ukraina.

Surogatinė motinystė retai būna visiškai savanoriška. Nedaugelis mėgaujasi, didžiuojasi, nebijo su šiuo pasirinkimu susijusių rizikų ir gali bet kada pakeisti savo sprendimą. Moters kūnas, nors ir laikinai, tampa nebe jos, o su galimomis fizinėmis, emocinėmis ar psichologinėmis pasekmėmis susiduria ir dėl jų kenčia būtent ji. 

JAV buvo atliktas tyrimas, lyginantis surogatinį ir nesurogatinį nėštumą. Jo rezultatai parodė, kad surogatinis nėštumas buvo rizikingesnis, grėsė didesnė preeklampsijos tikimybė ir kraujospūdžio problemos. Taip pat buvo nustatyta 4 kartus didesnė cezario pjūvio tikimybė ir didesnė tikimybė susirgti pogimdymine depresija. Nega to, buvo pastebėta ir didesnė tikimybė vaikui gimti neišnešiotam. 

Kalbant apie surogaciją reikėtų nepamiršti, kad tai nėra paprasta donorystė ar kūno skolinimas. Ji susijusi ne tik su donoru ir donorystę priimančiu asmeniu/-imis, bet ir su dar vienu žmogumi, kurio likimas tiesiogiai priklauso nuo šių mainų, tačiau jame jis dalyvauja ne kaip lygiavertis altruistinį ar komercinį pasirinkimą darantis asmuo. Sprendimas priklauso ne nuo vaiko ir net ne nuo jį nešiojančios moters. Surogacijos atveju, netgi numatant galimybę surogatinei motinai persigalvoti (neįvykdyti įsipareigojimų), ji dažniausiai privalo sumokėti piniginę kompensaciją būsimiesiems tėvams, kuriai tiesiog neturi lėšų, todėl toks scenarijus tampa „neįmanoma misija”. Sprendimo atšaukimo galimybę, kaip vieną iš rizikos faktorių, pripažįsta ir įvardija netgi surogacijos paslaugas teikiančios įstaigos. Taip gali nutikti, nes vaiko ir mamos ryšys gali užsimegzti anksti, o nėštumo metu veikia įvairūs biologiniai faktoriai ir mechanizmai, dėl kurių vaikelio besilaukianti moteris pasiruošia jo atėjimui. Tad toks atsiskyrimas, net ir deramai pasiruošus, gali turėti stiprių emocinių ir psichologinių pasekmių. Ne mažesnį stresą dėl atskyrimo nuo motinos patiria kūdikiai. Jie yra perduodami paslaugą perkančiai porai, todėl tampa prekėmis, jų nuosavybe. Būtent dėl šios nuosavybės sampratos dažniausiai pasirenkama surogatinė motinystė, o ne įvaikinimas ar globa.  

Nors surogacija dauguma atveju yra reguliuojama įstatymais, rizika, kad nutiks kažkas nenumatyto ar dėl ko nebuvo susitarta, išlieka. Pavyzdžiui, pasitaiko, kad paslaugą perkantys asmenys dėl žinomų ar nežinomų priežasčių persigalvoja ir vaikelio pasiimti nebenori. Taip nutiko garsioje baby Gammy istorijoje, kuomet surogatinei motinai pagimdžius dvynukus – Gammy ir jo sesę Pipah – paaiškėjo, kad berniukas Gammy gimė su Dauno sindromu. Tai sužinoję būsimieji įtėviai nutarė jį palikti ir namo į Australiją parsivežti tik jo sveikąją sesę dvynę Pipah…

Surogatinės motinystės tema pandemijos metu taip pat sulaukė naujų iššūkių. Uždraudus tarptautines keliones surogatinės motinos yra priverstos rūpintis gimusiais kūdikiais, o tai reiškia dar didesnę tikimybę prisirišti tiek joms, tiek kūdikiams, ir atsiskyrimo atveju patirti dar daugiau nerimo ir kitų emocinių sunkumų. Kitais atvejais, tėvams negalint atsiimti kūdikio, jis gali būti paliekamas globos institucijose. Pandemijos įkarštyje pasaulį apskriejo nuotraukos iš Ukrainos, kur vienoje viešbučio patalpoje buvo prižiūrimi penkiasdešimt surogatinių motinų pagimdytų naujagimių.

Keista, kad Lietuvoje pradėjus kalbėti apie altruistinės surogatinės motinystės idėją, viešojoje erdvėje girdime daugiausiai pozityvų naratyvą apie „kilnią misiją”, „pagalbą ir paramą” bei „bendrąjį gėrį” – bet kokia kaina gausinti Lietuvos gyventojų gretas. Kitas populiarus požiūris yra tai, kad surogacija – tai labai jautri tema, reikalaujanti diskusijų, bet vėlgi tik puse lūpų užsimenama apie realią grėsmę surogatinės motinos ir vaiko fizinei bei emocinei sveikatai. Taigi kieno atžvilgiu ši tema yra jautri? Kodėl viskas, kas susiję su moterų kūnais, vis dar laikoma minų lauku, per kurį reikia vaikščioti atsargiai?

Negirdėti nusikaltimai ir nematomi nusikaltėliai

Valdžią Afganistane atkovojus Talibanui, garsiai svarstoma, kas nutiks su moterų teisėmis. Kokie apribojimai liks, ar jie griežtės ir kiek? Ar tiesa, kad moterys liks be darbų, be mokslų, be galimybės rinktis savo gyvenimo kelią? Dar neramiau dėl moterų, paauglių ir mergaičių, kurios taps ar jau tampa smurto ir seksualinės prievartos aukomis po santuokos skydu, ir liks po juo be jokių man žinomų legalių būdų ištrūkti. 

Tačiau net ir gyvenant kur kas daugiau laisvės deklaruojančiame Vakarų pasaulyje, moterų situacija smurto ir prievartos atveju išlieka bauginanti. Tai pastebiu ir apie tai dažnai mąstau kaip draugė, kolegė, dukra, anūkė, sesuo, bet daugiausiai apie tai mąstau kaip mama…


Turbūt daugelis yra girdėję Sarah’os Everard istoriją, kuomet policijos pareigūnas Londone pagrobė namo keliaujančią 33 metų moterį, vėliau ją išprievartavo ir nužudė. Šis baisus nusikaltimas ne tik sukrėtė, bet ir dar sykį į viešumą iškėlė klausimą apie moterų saugumą ir apie kasdienės baimės normalizavimą. Tikrieji prievartos atvejų skaičiai yra kur kas didesni nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o prievartautojai dažniausiai yra visai ne nepažįstami asmenys, savo aukų tykantys tamsiuose užkampiuose, o artimoje ar net šeimos aplinkoje sutinkami žmonės. Apie 90-80 % išprievartavimo aukų vienaip ar kitaip pažinojo savo skriaudėjus. 

2014 metais European Union Agency for Fundamental Rights vykdė apklausą, kurioje dalyvavo 28 Europos šalys. Šios apklausos duomenimis, per paskutinius 12 mėnesių iki apklausos dienos maždaug 3,7 milijonai moterų ir paauglių nuo 15 metų amžiaus buvo patyrę seksualinę prievartą. Vis dėlto realūs skaičiai nėra žinomi, mat net ir remiantis naujausiais duomenimis matomas netolygus registruotų nusikaltimų pasiskirstymas tarp šalių. Mažesnis kreipimųsi į teisėsaugą skaičius tikrai nereiškia mažesnio įvykdytų išprievartavimų skaičiaus. Šalyse, kuriose dar vis gajus mąstymas, kad auka pati „prisiprašė“, šių nusikaltimų registruojama mažiau, nes mažiau aukų kreipiasi pagalbos. Manoma, kad maždaug 60-80 % seksualinę prievartą patyrusių asmenų dėl įvykdyto nusikaltimo apskritai nesikreipia į policiją. Dažniausiai įvardijamos priežastys yra: 

  • galimo keršto baimė;
  • įsitikinimas, kad policija nesiims veiksmų nusikaltimui tirti;
  • įsitikinimas, kad tai yra asmeninis reikalas;
  • pranešama kitoms institucijoms; 
  • manoma, kad tai nėra pakankamai svarbu, jog reikėtų kreiptis į policiją;
  • nenoras, kad nusikaltėlis patektų į bėdą;
  • įsitikinimas, kad policija yra bejėgė padėti;
  • kitos priežastys.

Siekiant suprasti seksualinės prievartos mastą, verta aptarti dar kelis esmingus, bet iš pirmo žvilgsnio ne visai susijus, reiškinius.

Pirmasis – prekyba žmonėmis. Tai viena iš nusikalstamų veiklų, stipriai išaugusių per pastarąjį dešimtmetį. Jungtinių Tautų 2020 Global Report on Trafficking in Persons ataskaitos duomenimis, 50 % prekybos žmonėmis aukų patenka į seksualinio išnaudojimo lauką. Čia didžiąją dalį aukų sudaro jaunos moterys, paauglės ir vaikai. Dauguma jų niekada nebus surasti, išgelbėti ir tikrai niekur nesikreips dėl prieš juos įvykdytų seksualinių nusikaltimų. 

Kitas reiškinys – priverstinės santuokos, kurios kartais (konkrečiau, Europoje ir Šiaurės Amerikoje) pripažįstamos kaip patenkančios į prekybos žmonėmis sferą, tačiau kitur neretai šis reiškinys yra pridengiamas tradicijomis. Vos susituokus lytiniai santykiai tampa legalūs, o išprievartavimą net ir įstatymo numatomais atvejais yra sunku įrodyti. Pasak Jungtinių Tautų Organizacijos, kasmet apie 12 milijonų merginų ir paauglių tampa priverstinių santuokų aukomis. Tai reiškia, kad kas minutę į formaliai legalios seksualinės prievartos gniaužtus papuola 28 nepilnametės. Suaugusių moterų ir jaunuolių skaičiai dar kiek papildytų jau ir taip labai aukštus rodiklius. 


Prie aukščiau paminėtų reiškinių verta paminėti ir karus, kurių metu išprievartavimų skaičius gerokai išauga, mat seksualinė prievarta siejama su pažeminimu ir paniekinimu, yra taikoma kaip bausmė ar kankinimo būdas. Negana to, tai kartu ir vienintelė ar viena iš nedaugelio malonumo akimirkų kariams. 2004 metais Amnesty International pranešė apie nepilnametes merginas ir paaugles Kosove, kurios buvo grobiamos, kankinamos ir seksualiai išnaudojamos NATO ir Jungtinių Tautų personalo. Tokių ir panašių situacijų būta ir Haityje, Kambodžoje, Bosnijoje bei kitose konfliktų zonose. 2018 metais JAV buvo parengtas pranešimas apie tūkstančius jaunų (10-18 metų amžiaus) berniukų ir vaikinų Afganistane, 2010-2016 m. laikotarpiu seksualiai išnaudotų policijos, karių ir politikų, tačiau šių jaunuolių skausmas, nors ir visiems žinomas, buvo visiškai ignoruojamas. Tai atrodo labai paradoksaliai, kai į šalį atkeliauja kariuomenė, deklaruojanti demokratines vertybes, siekianti ginti žmogaus teises, tačiau užsimerkianti prieš dalies itin pažeidžiamos visuomenės grupės, kuriai reikia pagalbos, kančias. Šiuo metu pasaulyje skaičiuojama apie 60 tebesitęsiančių karų ir ginkluotų konfliktų.


Kai kuriose šalyse dar tik bandoma siekti adekvačios pagalbos teikimo aukoms (atsisakyti kaltinančio požiūrio, subjektyvių replikų ar tam tikrą atsakymą suponuojančių klausimų), bet kitose jau seniai pripažįstama, kad „ne“ reiškia „ne“ bet kuriuo metu ir bet kokiomis aplinkybėmis. Šioje srityje dar pažangesnės šalys jau kurį laiką intensyviai diskutuoja, kad tik „taip“ turėtų reikšti „taip“: be aiškaus ir, pageidaujama, nuoširdžiu abipusiu noru pagrįsto sustitarimo lytiniais santykiais neturėtų būti užsiimama. Priklausomai nuo šalyje galiojančių įstatymų, nepilnamečiai asmenys iki nustatytos amžiaus ribos net ir davę sutikimą negali turėti lytinių santykių, kadangi yra fiziškai tam nesubrendę, ir dėl žalingos prigimties lytiniai santykiai su mažamečiais yra laikomi išprievartavimu.

Medijose ir viešų asmenų pasisakymuose gausu pamokymų apie tai, kaip, kada ir kodėl moterims reikia saugotis, kaip rengtis ar kur ir su kuo eiti. Visi šie patarimai rodo menką supratimą apie lytinę prievartą ir nepadeda spręsti problemos, mat atsakomybė perkeliama ant prievartą patyrusių asmenų, užuot įvardijus nusikaltimą įvykdžiusius nusikaltėlius, kurių didžiąją dalį sudaro vyrai. 

Remiantis statistiniais duomenimis 14-19 metų mergaitėms tikimybė būti išprievartautoms yra 4 kartus didesnė nei berniukams. 34 % seksualinę prievartą patyrusių aukų yra jaunesnės nei 12 metų amžiaus. Tad ar gali būti, kad septynerių metų mergaitė apsirengė per daug provokuojančiai? O gal kalbėjo „ne taip“? Aukų kaltinimo, jų moralės ir padorumo kvestionavimo šalutinis poveikis yra tai, kad vengiama kreiptis pagalbos, statistika neatspindi tikrojo išprievartavimų skaičiaus, ir yra sukuriama iliuzija, kad problemos nėra. Tokiu būdu stabdomas ar sulėtinamas taip reikalingas pokytis.

Seksualinis, kaip ir bet koks kitas smurtas, nėra ir negali būti pateisinamas jokiomis aplinkybėmis, jokiame kontekste. Visgi kas turi nutikti, kad situaciją imtume keisti? Kaip „gimsta“ prievartautojai? Kodėl jie ir toliau išlieka nematomi ar net pateisinami?

Visi aukščiau minimi duomenys ir situacijos nėra tik statistiniai vienetai. Tai šalia mūsų ir su mumis gyvenantys tikri žmonės. Visos istorijos taip pat yra tikros, nutikusios kažkur kaimynystėje ar tolimose vietovėse, bet dėl to ne mažiau svarbios. Pateikiu tik keletą iš jų.

20-metė buvo priverstinai ištekinta už protinę negalią turinčio vyro, su kuriuo turėjo lytiškai santykiauti, mat sutuoktinio tėvai norėjo susilaukti anūko.

9 vyrai į apleistą pastatą nusitempė, jame filmavo ir prievartavo 10 metų mergaitę. Filmuota medžiaga greitai pasklido internete. 

Vaikystėje patyrusi genitalijų apipjaustymo operaciją be skausmo malšinimo, 17 metų mergina Didžiojoje Britanijoje buvo parduota kaip nuotaka vidutinio amžiaus vyrui. Vestuvių naktį vyras peiliu prapjovė jos sugijusius lytinius organus, kad galėtų su ja turėti lytinių santykių.

Doris Wagner, 19 m. mergina, tapusi vienuole Vokietijoje, buvo seksualiai išnaudojama katalikų dvasininkų. 

Patėvis pirmą sykį išprievartavo savo podukrą, kai jai buvo 15 metų. Seksualinė prievarta truko maždaug 10 metų, per kuriuos ji pagimdė 4 vaikus.

24 metų moteris rasta negyva viešbutyje. Pasak policijos pareigūnų, ji buvo apsvaiginta narkotikais, prievartauta ir nužudyta.

Londono priemiestyje 13 metų mergaitė keliavo į mokyklą, kai jaunas vyras ją pagrobė ir, pagrasinęs nužudyti, išprievartavo.

Du 14 ir 19 metų amžiaus paaugliai išprievartavo 16-metę merginą.

10 metų mergaitė išprievartauta ir palikta gulėti be sąmonės. Įtariami tai padarę jos artimieji.

Išprievartauta 3 metų mergaitė. Nusikaltimą įtariamas įvykdęs jos dėdė.

Jaunas vyras apgavo 17 metų merginą siūlydamas jai darbą geromis sąlygomis. Vėliau ją išprievartavo ir pardavė į seksualinę vergiją.

Du policijos pareigūnai sulaikė 18 metų merginą, liepė jai nusirengti, kad galėtų atlikti narkotikų paiešką, tada ją išprievartavo ir, prigrasinę tylėti, paleido. 

Grupė paauglių išprievartavo vos 12 metų mergaitę iš globos namų.

Keli vyrai, sužinoję, kad kartu su jais kariuomenėje tarnauja homoseksualus asmuo, jį kelis sykius išprievartavo teigdami, kad tai jo paties kaltė.

11 metų mergaitė buvo prievartaujama savo pusbrolio. 

Mergina su draugais lankėsi vakarėlyje, kurio metu vienas iš jame dalyvavusių jaunuolių pasikėsino ją išprievartauti. Mergina kreipėsi į policiją, kur vėliau buvo atkalbėta pareikšti kaltinimus. Policijos pareigūnai teigė, kad tai jai sukeltų per daug streso.

Paauglės mokytojas ilgai manipuliavo mergaite ir galiausiai per jos 16-tą gimtadienį ją išprievartavo. 

Jauna moteris atvyko švęsti mamos gimtadienio, kuriame apsvaigo nuo alkoholio. Moteriai nuėjus miegoti, jos brolis atėjo į kambarį ir ją išprievartavo. 

Atpažink, įvardink, stabdyk.

Persekiojimas. Kas tai?

➛ Persekiojimas yra eilė nepageidaujamų pasikartojančių veiksmų, keliančių įtampą, stresą ar baimę. Tai yra procesas. 

➛ Galimi persekiojimo būdai:

  • Grasinimai persekiojamam asmeniui ar jo šeimai, draugams.
  • Nepageidaujama komunikacija, pvz, pasikartojantys skambučiai, el.laiškai, žinutės, nepageidaujamos dovanos. 
  • Pasikartojantis fizinis ar vizualus artumas. Pvz, laukimas pasirodant konkrečioje vietoje, sekimas, stebėjimas per nuotolį. 
  • Kitas elgesys ir bandymas kontaktuoti, priekabiauti, sekti ar grasinti. 

➛ Persekiojimas gali vykti gyvai arba internetinėje erdvėje.

➛ Persekiojimas dažnai susijęs su jėga ir kontrole.

➛ Terminas ‘cyberstalking’ reiškia technologijų panaudojimą persekiojimo procese.

➛ ’Cyberstalking’ gali būti:

  • Nuolatinė nepageidaujama komunikacija internetu, pvz, nuolatinis rašymas ir siuntinėjimas korespondencijos el.paštu ar per socialinius tinklus.  
  • Viešinama grasinanti ar asmeninė informacija viešuose internetiniuose forumuose 
  • Video kamerų instaliavimas, kuris suteiktų persekiotojui priėjimą prie asmeninio gyvenimo. 
  • GPS arba kitų sekimo priemonių/aplikacijų naudojimas stebėti kitą asmenį jam nežinant ir negavus susitikimo
  • Įvairių programėlių panaudojimas kompiuteryje, kurios leidžia sužinoti apie veiklas kompiuteryje

Procesas ir atsikartojantys elementai

➛ Atskiri persekiojimo elementai gali atrodyti nereikšmingi, tačiau įvairios netikėtos situacijos, pamažu vykstantis saugumo ir kontrolės praradimas ilgainiui ima trikdyti aukos gyvenimą. Dažnai žmonės vertina tik atskiras situacijas nematydami bendro vaizdo. Pvz, jis atėjo prie tavo darbo, užvakar skambino 3 kartus, susitikai jį kine. Kiekviena situacija žvelgiant  individualiai gali nepasirodyti grėsminga, tačiau visos kartu signalizuoja pavojų. Tokių patirčių kaupimas, nuolatinė baimė, turi psichologinių ir emocinių pasekmių. 

➛ Atstūmimas:

Atstūmimas tai plačiai paplitusi priežastis dėl ko auka gali būti persekiojama. Atstūmimu galima vadinti įvairias situacijas: nuo netikėtos reakcijos į santykių iniciatoriaus dėmesio rodymą romantiniuose santykiuose iki blogo darbų įvertinimo ar bendradarbio pasitraukimo iš darbo darbiniuose santykiuose. Nesvarbu, kokiu būdu asmuo buvo atstumtas, tačiau svarbus pats atstūmimo momentas. Nėra tinkamo atstūmimo, kurį persekiotojas priimtų ir suprastų. Kartais auka ima susitikinėti su kitu asmeniu ar išteka ir tai būna kaip asmeninis atstūmimo momentas persekiotojui (net jeigu iki tol nebuvo jokių asmeninių santykių). Dažnai persekiotojai save mato, kaip tikrąsias aukas. Persekiotojai yra įsitikinę, kad jie buvo apgauti, suklaidinti, erzinami ir pan.

➛ Apsėdimas/manija
Persekiotojo gyvenimas ima suktis apie jo auką. Kuo labiau apsėstas savo auka yra  persekiotojas, tuo didesnėje rizikoje yra auka.

➛ Fantazija:
Neretai fantazijos ir realybės ribos yra miglotos arba jų nėra. Šios fantazijos sukasi apie turimą teisę į kitą asmenį (“tu mano”), pyktį (“tu už tai sumokėsi”), likimą (“mes skirti vienas kitam”). Retais atvejais persekiotojas yra įtikėjęs santykių egzistavimu ir gali netgi detalizuoti situacijas, nors realiai jų nėra net buvę. 

➛ Narcisizmas:

Persekiotojo veiksmai ir mintys yra svarbesni. “Jeigu aš kenčiu, kentėsi ir tu”. Persekiotojai, kuriems būdingas narcisizmas dažnai neturi gebėjimo dorotis su gėda, netektim, atstūmimu, diskomfortu. “Jeigu aš negaliu tavęs turėti, niekas negali”.

Procentais išreikštas elgesio dažnumas. Persekiojamojo elgesio eskalacija

100%    Informacijos rinkimas iš draugų, pašto dėžutės, internetu, iš darbdavių, mokyklos ir t.t.
            Pasikartojantys (ne grasinantys) laiškai, elektroniniai laiškai, telefoniniai skambučiai ir pan.
            Nuolatiniai fiziniai prisiartinimai ir/ar siūlymai eiti į pasimatymus ar susitikti ir t.t.

                       Paliekamos žinutės ar gėlės ant mašinos

Stebėjimas, sekimas ir “atsitiktinis” pasirodymas ten, kur eina/būna auka

Buvimas netoli gyvenamosios vietos ar darbo

Laukimas prie mašinos stovėjimo aikštelėje

Melagingi pranešimai įvairioms institucijoms, gandų skleidimas, klaidinančios informacijos ar paslapčių išdavimas bei dalinimasis su šeima ir draugais

            50%    Vandalizmas arba turto gadinimas 

                       Grasinantys laiškai, el.laiškai, žinutės, skambučiai, ar tokio pobūdžio kontaktavimas kitomis el.priemonėmis. Grasinimai gali būti tiesioginiai, numanomi ar simboliniai

            Paliekami įrodymai, kad buvo įsilaužta į automobilį

            Įsilaužiama į aukos namus, kai šis/ši nebuvo namuose

            Paliekami negyvi gyvūnai automobilyje ar namuose

            25%    Fizinis aukos užpuolimas (sučiupimas, trenkimas, pastūmimas ir kt.)

            Išprievartavimas ar mėginimas išprievartauti

<2 %   Nužudymas ar mėginimas nužudyti


Formos ir priemonės

➛ Telefoniniai skambučiai, žinutės – labai dažni persekiojimo įrankiai.

➛ Kartais persekiotojai stebi savo aukas per atstumą. Kartais prieina prie jų užmegzti pokalbį. Kartais po stebėjimo epizodo parašo/pasako apie tai, ką vilkėjo auka, kaip atrodė ar ką darė, pvz. “Tau tinka tavo mėlyna palaidinė, kurią vilkėjai vakar”.

➛ Persekiotojai įsilaužia į automobilius ar kitas vietas, sukeisdami veidrodėlių ar sėdynių nustatymus, palieka dovanas bei kitas žymes apie įsilaužimą. Tai daro norėdami būti tikri, kad auka sužinos apie tai.

➛ Kadangi tiesioginius grasinimus galima lengvai susekti ir jie yra baudžiami, dažnai naudojamos simbolinės žinutės ar grasinimai norint terorizuoti, įbauginti ir kontroliuoti savo auką. Pvz, paliekamos suplėšytos aukos foto ar pagrobiamas naminis gyvūnas. 

➛ Persekiojime dažnai naudojamos įvairios manipuliacijos


– Persekiotojas naudoja kaltės jausmą (“Kodėl tu man tai darai, negi tau nerūpiu?”, “Tu vienintelė/is, kuri/s mane supranta”).


– Pažada, jog tai paskutinis kartas: “Aš tavęs daugiau netrukdysiu”. Auka nori tuo tikėti ir tokiu būdu įsitraukia į situaciją dar kartą. 


– Naudoja šantažą: “Aš pasakysiu apie netinkamą elgesį su vaikais”, “Nusiųsiu tavo nuogos nuotraukas…”, “Pasakysiu tavo vadovui, kad melavai ir dėl to neatėjai į darbą”.


– Ima kaltinti: persekiotojai naudojasi silpnomis ar jautriomis aukos vietomis. “Tau niekas kitas apart tavęs pačios nerūpi”, “Žinau, kad tu kalė kaip ir visos kitos”.


Žodžių iškraipymas: iškraipo žodžius pagal situaciją, savo supratimą ir patogumą. “Žinau, kad mane myli, tačiau tavo draugai bando “praplauti tau smegenis””.

– Dovanos: gali dovanoti brangias (įvairiom prasmėm) dovanas, pvz,
rožes, eilėraščius, sumokėti dosniai už automobilio sutaisymą ir pan. Vėliau visa tai bus nutaikyta emociškai prieš auką “po visko, ką dėl tavęs padariau”.

➛ Persekiotojai  gali manipuliuoti ne tik savo auka, bet ir aplinkiniais. Tam, kad gautų adresą ar kt. 


Ką daryti?

➛ Labai svarbu pastebėjus pirmuosius ženklus ar pajutus keistą jausmą jį išreikšti persekiotojui. Stabdyti situaciją tuo metu. Nes baimė įžeisti jausmus dabar, vėliau gali kainuoti daug daugiau.

Svarbu nustatyti ir aiškiai parodyti asmenines ribas. Tai nėra nemandagu, tai yra kuriamų santykių atspirties taškas. Nors persekiotojas gali bandyti manipuliuoti, sakyti, kad nemandagu, tačiau svarbu atspindėti savo jausmus ir nutraukti santykius (“Vakar man skambinai 6 kartus ir dar du kartus šią savaitę laukei prie ofiso, jaučiuosi nejaukiai ir nenoriu tęsti šių santykių”).

➛ Deja, kartais aukoms būna klaidingai patariama “palauk ir pamatysi”, laukiant kol persekiotojo elgesys suintensyvės ir tai veda į sudėtingesnes situacijas ir didesnes traumas…

➛ Nustačius bendravimo ribas, daugelis persekiotojų jas supranta ir gerbia, tačiau ne visi. Tuomet svarbu labai aiškiai VIENĄ kartą pranešti, kad daugiau nebebus su juo/ja bendraujama, o po šio pareiškimo labai svarbu laikytis savo žodžio – daugiau nebeatsakyti į jokį kontaktą. Jį sulaužius persekiotojas vilsis, kad laužoma bus dar ir dar kartą. Persekiotojas tikėsis ir nesustos. Kurį laiką persekiotojai gali bandyti manipuliuoti, šantažuoti, grasinti…Bet labai svarbu net ir tokiomis aplinkybėmis nebendrauti po paskutinio pareiškimo. Jeigu bendravimas neišvengiamas, tą reiktų daryti per trečiąją šalį.

➛ Svarbu informuoti savo šeimą, draugus, bendradarbius apie esamą situaciją. 

➛ Jeigu yra vaikų, sugalvoti kodinį žodį, kuris reikštų, kad ji/s ar jie turi palikti namus arba iškviesti policiją. 

➛ Patartina turėti tikslius užrašus apie visus nutikusius incidentus.

➛ Rekomenduojama susipažinti su kompiuteriniu saugumu ir kaip likti saugiai/m internetinėje erdvėje.

➛ Itin svarbu pasirūpinti savo ir savo artimųjų saugumu. Tiek savo namuose, darbe, kelionėje į darbą ir iš jo ir pan. 

➛ Labai svarbu pranešti apie nusikaltimą.


Persekiotojai/os

➛ Persekiotojai renka ir kaupia informaciją apie savo aukas, jų rutiną, gyvenimo būdą, investicijas, darbo aplinką, šeimą ir pan.

➛ Neretai persekiotojai skiria daug dėmesio savo aukai: kviečia į pasimatymus, dovanoja gėles, rašo laiškus, poemas ir pan. Kai šie gestai neduoda norimo rezultato (auka neįsimyli beprotiškai), viskas gali pakrypti bauginančia linkme: nuvytusios gėlės ar netgi negyvi gyvūnai gali pakeisti prieš tai buvusias malonias dovanas…

➛ Kai kurie persekiotojai lieka informacijos rinkimo, stebėjimo ar kontaktavimo fazėje, kitų elgesys perauga į grasinimus ir smurtą. Nors labai sunku numatyti, kaip elgsis persekiotojas, tačiau jeigu jo praeityje yra buvę smurtinių situacijų, ypač artimoje aplinkoje, tokiu atveju galima tikėtis, kad ir persekiojant jos peraugs į smurtą.

➛ Persekiotojai gali skirtis pagal:
– Persekiotojo įtikėjimo lygį (tikintis fantazija iki detalių ar realistiškiau vertinantis situacijas). 

– Iki persekiojimo turėtą santykį su auka (pora, buvo pasimatyme, susiję su darbu, nepažįstami).

– Priklausomai nuo tikslo: prisirišti (užmegzti santykius) ar atkeršyti (nubausti).
– Ar persekiotojas yra asocialus ar normaliai funkcionuojantis visuomenėje (dirba, valgo).

➛ Nėra vieno vienintelio persekiotojo profilio. 

➛ Lytis: Nors persekioja ir vyrai, ir moterys, tačiau statistiškai daugiau persekiotojų yra vyrų, o persekiojamųjų – moterų.

Persekiojamosios/ieji

➛ Persekiojimo aukos turėtų įtraukti/prašyti kiek įmanoma daugiau išorinės pagalbos, o kiekvienas grasinimas/grėsmė neturėtų būti nuvertinamas ar ignoruojamas.

Pasekmės patiriant persekiojimą:


– Stresinės ar trauminės situacijos sukelia atminties problemas, nuovargį, negalėjimą susikaupti ir tendenciją prisiminti apie traumą fragmentuotai. Kuo ilgiau vyksta persekiojimas, tuo rimtesnės pasekmės aukai. Negana to, tai ne tik žlugdo asmeninį nukentėjusiosios/jo gyvenimą, tačiau taip pat gali daryti įtaką duodant parodymus, bendraujant su policija. Nukentėjusiosios/jo pasakojimai tampa nerišlūs, fragmentuoti. Persekiotojo kalbėjimas skamba kur kas nuosekliau ir labiau įtikinamai.
Toks efektas nebūtinai pasireiškia visoms aukoms. 


– Jausmas, kad visko yra per daug – natūrali reakcija į besikartojančias situacijas, mažinančias saugumo jausmą. Tačiau tai adekvati reakcija į nenormalias situacijas. Persekiojimas gali keisti tai, ką tu jauti, kaip mąstai ir kaip elgiesi su savimi ir kitais. Šių pokyčių pripažinimas yra pirmas žingsnis norint išmokti visa tai kontroliuoti. 

– Savigrauža yra viena dažniausiai pasitaikančių persekiojimo psichologinių pasekmių. Ji ypač dažna tuomet, kai su persekiotoju/a buvo bendraujama iki persekiojimo situacijos, pvz, einama į pasimatymus. Čia svarbu suvokti, kad persekiotojas/a neprisistatė, kaip toks/ia ir niekas negalėjo numanyti, kaip bus toliau. Svarbu žinoti, kad persekiotojai/os dažnai moka manipuliuoti ir įtikinti. Į persekiojimo situaciją pakliuvai ne dėl to, kokia/s esi tu, tačiau dėl to, koks yra ji/s. Tad tai ne apie tai, kuo vilkėjai, ką sakei ir kaip elgeisi tu, tai apie persekiotojo/s nesaugumo jausmą ir psichologines problemas. 

– Baimė yra normali reakcija, kuri padeda mums išlikti gyviems ir sveikiems. Baimės ir reakcijų į dirgiklius adekvatumas priklauso nuo kiekvieno/s asmeninės situacijos. Jeigu jauti, kad esi jautresnė/is (peržengei sveikos baimės slenkstį), vertėtų apmąstyti strategijas, kurios padėtų ją sumažinti. “Pasiruošti blogiausiam” padeda daugeliui žmonių nurimti. Tai gali būti: namų apsaugos padidinimas, pabėgimo plano turėjimas ir pan.

– Įtarumas. Patyrus persekiojimą yra normalu kelti klausimus, būti įtaresniu/e. Vietos ir žmonės, kuriuos pažinojai dabar gali kelti įtarimą. 


– Kontrolės jausmo praradimas. Iki tol buvę saugios vietos gali tapti persekiojimo vietomis. Sprendimų priėmimas yra vienas iš žingsnių norint atgauti savo gyvenimo kontrolę.

– Kalbėjimas yra vienas iš būdų susigrąžinti kontrolę. Persekiotojai tikisi/jaučiasi gerai tyloje ir baimėje. Pagalbos prašymas mažina nukentėjusiosios/jo izoliaciją (kuri yra svarbus persekiotojo įrankis). Kai kurios aukos viešina savo situacijas ir tokiu būdu priverčia persekiotoją tapti matomu. Kalbėjimas yra svarbus ginklas (net jeigu tai pasakymas kaimynui, draugui ir pan.).

– Dalis aukų siekia psichologinės pagalbos. Pagalbos siekimas nėra silpnumo ženklas, priešingai – tai ženklas, kad žmogus vertina ir supranta situacijos rimtumą.

➛ Buvusių partnerių persekiojimas:
Buvusieji partneriai turi pranašumą, nes geriau pažįsta savo aukas. Be to, buvę partneriai, kurie persekioja yra labiau linkę imtis fizinio smurto. Kartais buvusių partnerių terorizavimas priverčia aukas grįžti pas savo partnerius vien tam, kad apsaugotų savo šeimos narius nuo galimo pavojaus. Kiti pakeičia gyvenamąją vietą, meta darbus, mokslus, kiek gali pakeičia savo identitetą.
Svarbu apgalvoti ir susiplanuoti savo saugumo užtikrinimą. Deja, nemaža dalis aukų galvoja, kad galės susikalbėti ar perkalbėti savo persekiotojus, tačiau persekiotojo desperacijos jausmas gali privesti prie veiksmų, kurių “normaliomis” aplinkybėmis galbūt nebūtų. 


➛ Tokiose situacijose svarbu:


– Pasakyti artimiesiems apie persekiotoją. Žinodami tai, jie bus atidūs ir neteiks informacijos.

– Informuoti policiją ir kitas susijusias įstaigas.

– Jeigu yra vaikų, pasirūpinti trečiųjų asmenų pagalba. Nebendrauti su persekiotoju net viešoje vietoje.

Kai persekiojami vaikai

➛ Vaikų persekiojimas yra dar mažiau išnagrinėta tema.

Vaikai, kaip ir suaugusieji, gali būti persekiojami nepažįstamųjų, ar tų, kuriuos pažįsta. Tai gali būti kiti suaugusieji ar vaikai. Negalima nuvertinti potencialaus pavojaus.

➛ Jeigu jūsų vaikas yra persekiojamas, svarbu:

  • Informuoti mokytoją ir mokyklos administraciją.
  • Išreikšti susirūpinimą saugumu visai grandinei dalyvių (mokytojų, auklėtojų, administracijos, saugumo darbuotojų ir pan.).
  • Nuvesti ir pasiimti vaiką pačiam arba asmeniui, kuriuo pasitikima.
  • Nepalikti vaiko vieno.
  • Informuoti kaimynus ir prašyti, jog perspėtų jus apie persekiotojo pasirodymą.
  • Įgalinti vaiką: duoti jam mobilųjį telefoną, papasakoti policijai, užrašyti į savigynos kursus ir pan.
  • Neizoliuoti vaiko (kad toliau bendrautų su kitais vaikais, draugais, eitų į popamokines veiklas).

➛ Tokia situacija gali paveikti visą šeimą ir sutrikdyti visos šeimos gyvenimą. Svarbu apie tai kalbėti. Svarbu užtikrinti tinkamus poilsio, fizinio judėjimo, mitybos įpročius.

Projekto metu sukurti komiksai:

STEREO tipas

Ar teko girdėti, kad verkti nėra vyriška, kad seksualinės prievartos aukos privalo rėkti, kitaip jos pačios to norėjo? Kad berniukai nežaidžia su lėlėmis, o moterys yra prastos vairuotojos? Ar savo gyvenime vadovaujiesi lyčių stereotipais? Kokiais? Ar jie visada teisingi? Ar žinai, kad lyčių stereotipai daro įtaką įvairiose žmogaus gyvenimo srityse, o jų pasekmės yra susijusius su socialiniu gyvenimu, tarpasmeniniais santykiais, studijų ir karjeros pasirinkimu bei galimybėmis, privataus gyvenimo sfera, pomėgiais, fizine, emocine ir psichologine sveikata. 

Du vaikkai, panašu į mergaitę ir berniuką, žaidžia su lėlėmis.

Vienas iš pirmųjų žingsnių, siekiant dorotis su žalingais lyčių stereotipais, yra skatinti juos pastebėti, o pastebėjus – vertinti kritiškai. 

Rugsėjo 27-Spalio 27 dienomis asociacija “Lygiai” kartu su TJA, Įvairovės ir edukacijos namais ir Start fm pradeda projektą “STEREO tipas”.

Kas vyks?
Plakatai: Vilniaus miesto autobusų stotelėse;
Atributika: brošiūros, lipdukai ir pan. 
Radijas: nuo spalio 13 iki 27 dienos išgirskite trumpųjų žinučių kampanija Start fm eteryje; 
Stereotipų dekonstravimas facebook’e;
Konkursai facebook’e;
Video pamoka;
Filmas: spalio 21 dieną 18:30

Projekto metu sukurti komiksai:

Kviečiame stebėti mus facebooke ir sužinokite daugiau.

Antra dalis. Prarasti tai, kas tau brangiausia

Autorė: Reda Jureliavičiūtė


Aš norėčiau apie tai nerašyti. Tiksliau, labai norėčiau, kad išvis nereikėtų niekam apie tai rašyti. Bet šiandien tai darau, nes matau, kad informacijos lietuvių kalba nėra arba ji taip sunkiai pasiekiama, kad net žinodamas, ko ieškai, negali rasti. Bet apie viską pamažu… 

2008 metai, Lenkija. Tėvas nužudė savo tris sūnus, ir, palikęs laiškelį žmonai, nusižudė pats. Žiniasklaidos žiniomis, vyras grasino žmonai, kad ji praras tai, kas jai brangiausia. Kaimynai teigia, kad tai buvo normali, rami šeima. 

2016 metai, Lietuva. Prieš įvykį moteris atvyko pasiimti kalėdinių dovanėlių į seniūniją. Seniūno pasakojimu, moteris buvo linksma ir pasipuošusi. Šeima nebuvo degradavusi, ir, nors apie smurtą šioje šeimoje buvo girdėję tiek aplinkiniai gyventojai, tiek socialiniai darbuotojai, tiek ir pats seniūnas, vis dėlto apie juos jis atsiliepė teigiamai: „Jauni žmonės, dirbo žemę. Anksčiau tėvas gyveno irgi tvarkingai, turėjo karvę. Taip nebuvo, kad būtų blogai.“ Buitinio konflikto metu vyras išvarė iš namų sugyventinę ir nužudė du savo mažamečius vaikus. Vyras juos įmetė į šulinį. Dar du vaikai kartu su šunimi nuo smurtaujančio tėvo slėpėsi šiene.

2021 metai, JAV. 10 valandą ryto turėjo būti nagrinėjama skyrybų byla, bet posėdyje vyras taip ir nepasirodė. Susirūpinę giminaičiai nuvyko į jo namus, pamatė iš pastato besiveržiančius dūmus ir iškvietė pagalbą. Vėliau paaiškėjo, kad 48 metų vyras nušovė savo du vaikus, bandė padegti namus, o vėliau nusižudė. Dar prieš šį tragišką įvykį vaikų mama išreiškė susirūpinimą dėl buvusio sutuoktinio. Pasak jos, vyras ėmė darytis vis piktesnis.

Tokių, panašių ir žiauresnių smurto atvejų yra begalės. Daugybė jų niekur neaprašyti, neišgirsti ir toliau lieka nematomi. Apie šią smurto formą yra žinoma seniai, ir jau beveik dešimtmetį ji turi pavadinimą. Pirmiausiai terminas violencia vicaria prigijo ispanų kalboje, o anglų kalboje šis reiškinys įvardijamas kaip violence by proxy. Tačiau net ir šiais laikais, kai informacija sklinda žaibišku greičiu, o Lietuva ne kartą didžiavosi turinti vieną greičiausių interneto ryšių Europoje, šis terminas mūsų ausų ir akių dar nepasiekė. Nėra jokio man žinomo šio termino atitikmens lietuvių kalba. Deja, kaip nutiko su persekiojimu (angl. stalking), termino nebuvimas maskuoja patį reiškinį, dėl ko nėra ir negali būti nei pagalbos aukoms, nei su tuo susijusių įstatymų. Rašydama šį straipsnį ir toliau naudosiu terminą ispanų kalba. 

Kalbėti apie šį fenomeną pradėjo argentinietė klinikinė psichologė Sonia Viccaro, kuri jį aprašė kaip smurto rūšį, kuomet smurtautojas (dažniausiai vyras), siekiantis ir toliau smurtauti, išlaikyti aukos, į kurią yra nukreiptas smurtas, kontrolę (dažniausiai auka yra moteris), pasitelkia kitą, trečiąjį asmenį, kuriuo ar kuriais dažniausia tampa jų pačių vaikai (gali būti ir kiti artimi aukai asmenys, gyvūnai). Tai yra dvigubas nusikaltimas, turintis rimtas tiek fizines, tiek psichologines pasekmes visoms šio nusikaltimo aukoms. Šalyse, kuriose šia tema yra kalbama, kur aiškiai suformuluotas ir apibrėžtas šis reiškinys, yra taikoma ir numatyta baudžiamoji atsakomybė. 

Neretai violencia vicaria aukos šį nusikaltimą apibūdina kaip “gyvenimą baimėje ir nuolatiniame terore”, emocinėse ir psichologinėse kančiose. Netgi porai išsiskyrus, situacija nebūna išsprendžiama, mat tėvams paliekama teisė matytis su savo vaikais, per kuriuos ir yra manipuliuojama ar smurtaujama toliau. Tiesa, kartais smurto formą per manipuliavimą vaikais renkasi ir moterys, tačiau dažniausia neatlieka sunkių tokio pobūdžio nusikaltimų. 

Nors realus visų smurto artimoje aplinkoje aukų skaičius yra nežinomas, 2017 metų Lietuvos statistikos duomenimis buvo užregistruoti 10 968 tokie nusikaltimai. 0,28 procentai šių nusikaltimų yra nužudymai ir pasikėsinimai nužudyti. 17 procentų visų smurto aukų sudaro vaikai. Kokia dalis šių užregistruotų (ir neregistruotų) nusikaltimų galėtų tilpti violencia vicaria sąvokoje? Kokie šio nusikaltimo mastai Lietuvoje ir pasaulyje? Dabar šie klausimai darosi vis aktualesni, mat atlaisvinus koronaviruso uždėtus karantino pančius Europoje ir už jos ribų ima siausti dar viena pandemija. Spaudoje pasirodo vis daugiau straipsnių apie smurtą artimoje aplinkoje, jo skaičiai auga. Smurtautojai panikuoja ir bijo prarasti aukas, kurios jau gali palikti gyvenamąją vietą. Galima numanyti, kad violencia vicaria atvejų taip pat daugėja. 

Visuomenės informavimas yra viena iš priemonių siekiant mažinti korupciją, narkotinių medžiagų vartojimą, skatinti ankstyvą vėžinių susirgimų diagnostiką ir daugeliu kitų atvejų. Kalbėti reikia ir apie smurtą mūsų visuomenėje, apie pagarbą, žmogaus kūno integralumą, elgesio ribas. Tikiu, kad tik didinami informacijos sklaidą ir apie tai kalbėdami, mes galime skatinti realius ir brandžius pokyčius. Užsimerkti ir nematyti, kas vyksta už uždarų durų arba palikti išsiaiškinti patiems galima tik tada, kada šeimoje yra pagarba (ne baimė), kuomet santykiai yra sveiki, o smurtas niekada nebuvo ir nėra bendravimo forma. Šeimos sveika nepadaro nei karvė, nei puošnūs rūbai. 

Galbūt dešimtmetis tylos yra pakankamas laiko tarpas pasiruošti kalbėti?

Smurtas prieš tave yra smurtas prieš mus visus

Autorė: Reda Jureliavičiūtė

Šių metų balandžio 27 dieną Ispanijoje 37 metų vyras savo namuose nužudė dvi mažametes dukteris (1 ir 6 metų amžiaus), suvyniojo į rankšluoščius, tada sumetė į šiukšlių maišus, o šiuos į sportinius krepšius. Taip supakuotus jų kūnus jis sudėjo į savo Audi A3 automobilį, parašęs žinutę savo buvusiai žmonai, mergaičių mamai, apie tai, kad ji daugiau savo vaikų nepamatys (mergaitės gyveno su mama). Su mergaičių lavonais automobilyje, jis įteikė paketą savo esamai merginai, kuriai prisakęs jo neatidaryti iki nakties, vyras išmetė savo nužudytų vaikų kūnus į jūrą, o pats dingo. Kaip jau galima suprasti, šį savo nusikaltimą vyras suplanavo iš anksto (būtent šiuo metu paaiškėjo daugiau tyrimo detalių) ir įgyvendino norėdamas sukelti skausmą ir atkeršyti savo buvusiai žmonai.
Kraupaus nusikaltimo šokiruoti Ispanijos piliečiai išėjo į gatves protestuoti prieš smurtą prieš moteris ir vaikus. Dar kartą parodyti, kokia tai opi šalies problema, ir kad reikia į tai žiūrėti labai rimtai. Opi ir aktuali problema šalyje, kuri turi aiškiai apibrėžtus įstatymus, saugančius nuo smurto, grasinimų ir persekiojimų (angl. stalking). Čia už tai į baudžiamąją atsakomybę galima patraukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų.

EIGE teigimu, 2016 metais 16-oje ES šalių intymaus partnerio arba šeimos nario tyčia nužudytos 788 moterys. Pasak šaltinio, Lietuva yra antroje (pirmoje, beje, yra Latvija) vietoje, anksčiau minėta Ispanija – 14-oje!


Šiandien žinome, jog dėl smurto artimoje aplinkoje pernai metais  užregistruoti  7 132 nusikaltimai (kiek jų galėtų būti neregistruotų?). 28 mirtys, kurios yra 33,3 proc. daugiau nei prieš tai buvusiais metais. Tai reiškia, kad kas antrą savaitę įvyksta po vieną nužudymą. 10,5 proc. visų smurto artimoje aplinkoje padarytų nusikaltimų sudaro vaikai.

Visi šie statistiniai duomenys, tai tik maža dalelė realybės.  Mat dauguma nusikaltimų nėra registruojami, o kai kurie, ir išvis nėra baudžiami. Lietuva yra viena iš paskutiniųjų ES šalių neturinčių įstatyminės bazės apsaugančios žmones nuo persekiojimo (angl. stalking) ar kovojančio prieš šį ypač pandemijos metu augantį nusikaltimą.

Neturint nuo persekiojimo saugančių įstatymų, negali padėti nuo jo kenčiantiems asmenims, neturint statistikos, reiškinio mąstas nėra pamatuotas, o statistiniai duomenys, indikuojantys skaudžią Lietuvos padėtį nusikaltimų lyties pagrindu ar smurto artimoje aplinkoje, dar nebaugina tiek, jog išeitume į gatves protestuoti/kalbėti ir galiausiai, imtume kažką keisti. Tad kokie tie skaičiai turi būti norint pokyčių? Kas turi įvykti, jog situacija imtų keistis? Kada nustosime kaltinti aukas? Kada išmoksime atpažinti smurtą ir imsime jį stabdyti? Kada jo nebetoleruosime? 

Persekiojimas, smurtas artimoje aplinkoje ar smurtas lyties pagrindu iš esmės yra skirtingi nusikaltimai, tačiau pinasi tarpusavyje, dera ir papildo vienas kitą. Kaip atskirti ir kaip žinoti, kada siuntinėjamos grasinančios ar manipuliuojančios žinutės skirtos “tik” kontroliuoti, įbauginti ar įtikinti daryti tai, ko prašoma, o kada tai gali peraugti į suplanuotą Ispaniją sukrėtusį nusikaltimą? 

Smurtas prieš asmenį nėra tik to asmens reikalas. Tai yra mūsų visų atsakomybė. Kartu kurti saugią ir pagarbią aplinką sau ir savo vaikams.

Tekstą įkvėpė tragedija Ispanijoje ir X asmuo, kurio šiandienos Lietuva nėra pasiruošusi apsaugoti.