Negirdėti nusikaltimai ir nematomi nusikaltėliai

Valdžią Afganistane atkovojus Talibanui, garsiai svarstoma, kas nutiks su moterų teisėmis. Kokie apribojimai liks, ar jie griežtės ir kiek? Ar tiesa, kad moterys liks be darbų, be mokslų, be galimybės rinktis savo gyvenimo kelią? Dar neramiau dėl moterų, paauglių ir mergaičių, kurios taps ar jau tampa smurto ir seksualinės prievartos aukomis po santuokos skydu, ir liks po juo be jokių man žinomų legalių būdų ištrūkti. 

Tačiau net ir gyvenant kur kas daugiau laisvės deklaruojančiame Vakarų pasaulyje, moterų situacija smurto ir prievartos atveju išlieka bauginanti. Tai pastebiu ir apie tai dažnai mąstau kaip draugė, kolegė, dukra, anūkė, sesuo, bet daugiausiai apie tai mąstau kaip mama…


Turbūt daugelis yra girdėję Sarah’os Everard istoriją, kuomet policijos pareigūnas Londone pagrobė namo keliaujančią 33 metų moterį, vėliau ją išprievartavo ir nužudė. Šis baisus nusikaltimas ne tik sukrėtė, bet ir dar sykį į viešumą iškėlė klausimą apie moterų saugumą ir apie kasdienės baimės normalizavimą. Tikrieji prievartos atvejų skaičiai yra kur kas didesni nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o prievartautojai dažniausiai yra visai ne nepažįstami asmenys, savo aukų tykantys tamsiuose užkampiuose, o artimoje ar net šeimos aplinkoje sutinkami žmonės. Apie 90-80 % išprievartavimo aukų vienaip ar kitaip pažinojo savo skriaudėjus. 

2014 metais European Union Agency for Fundamental Rights vykdė apklausą, kurioje dalyvavo 28 Europos šalys. Šios apklausos duomenimis, per paskutinius 12 mėnesių iki apklausos dienos maždaug 3,7 milijonai moterų ir paauglių nuo 15 metų amžiaus buvo patyrę seksualinę prievartą. Vis dėlto realūs skaičiai nėra žinomi, mat net ir remiantis naujausiais duomenimis matomas netolygus registruotų nusikaltimų pasiskirstymas tarp šalių. Mažesnis kreipimųsi į teisėsaugą skaičius tikrai nereiškia mažesnio įvykdytų išprievartavimų skaičiaus. Šalyse, kuriose dar vis gajus mąstymas, kad auka pati „prisiprašė“, šių nusikaltimų registruojama mažiau, nes mažiau aukų kreipiasi pagalbos. Manoma, kad maždaug 60-80 % seksualinę prievartą patyrusių asmenų dėl įvykdyto nusikaltimo apskritai nesikreipia į policiją. Dažniausiai įvardijamos priežastys yra: 

  • galimo keršto baimė;
  • įsitikinimas, kad policija nesiims veiksmų nusikaltimui tirti;
  • įsitikinimas, kad tai yra asmeninis reikalas;
  • pranešama kitoms institucijoms; 
  • manoma, kad tai nėra pakankamai svarbu, jog reikėtų kreiptis į policiją;
  • nenoras, kad nusikaltėlis patektų į bėdą;
  • įsitikinimas, kad policija yra bejėgė padėti;
  • kitos priežastys.

Siekiant suprasti seksualinės prievartos mastą, verta aptarti dar kelis esmingus, bet iš pirmo žvilgsnio ne visai susijus, reiškinius.

Pirmasis – prekyba žmonėmis. Tai viena iš nusikalstamų veiklų, stipriai išaugusių per pastarąjį dešimtmetį. Jungtinių Tautų 2020 Global Report on Trafficking in Persons ataskaitos duomenimis, 50 % prekybos žmonėmis aukų patenka į seksualinio išnaudojimo lauką. Čia didžiąją dalį aukų sudaro jaunos moterys, paauglės ir vaikai. Dauguma jų niekada nebus surasti, išgelbėti ir tikrai niekur nesikreips dėl prieš juos įvykdytų seksualinių nusikaltimų. 

Kitas reiškinys – priverstinės santuokos, kurios kartais (konkrečiau, Europoje ir Šiaurės Amerikoje) pripažįstamos kaip patenkančios į prekybos žmonėmis sferą, tačiau kitur neretai šis reiškinys yra pridengiamas tradicijomis. Vos susituokus lytiniai santykiai tampa legalūs, o išprievartavimą net ir įstatymo numatomais atvejais yra sunku įrodyti. Pasak Jungtinių Tautų Organizacijos, kasmet apie 12 milijonų merginų ir paauglių tampa priverstinių santuokų aukomis. Tai reiškia, kad kas minutę į formaliai legalios seksualinės prievartos gniaužtus papuola 28 nepilnametės. Suaugusių moterų ir jaunuolių skaičiai dar kiek papildytų jau ir taip labai aukštus rodiklius. 


Prie aukščiau paminėtų reiškinių verta paminėti ir karus, kurių metu išprievartavimų skaičius gerokai išauga, mat seksualinė prievarta siejama su pažeminimu ir paniekinimu, yra taikoma kaip bausmė ar kankinimo būdas. Negana to, tai kartu ir vienintelė ar viena iš nedaugelio malonumo akimirkų kariams. 2004 metais Amnesty International pranešė apie nepilnametes merginas ir paaugles Kosove, kurios buvo grobiamos, kankinamos ir seksualiai išnaudojamos NATO ir Jungtinių Tautų personalo. Tokių ir panašių situacijų būta ir Haityje, Kambodžoje, Bosnijoje bei kitose konfliktų zonose. 2018 metais JAV buvo parengtas pranešimas apie tūkstančius jaunų (10-18 metų amžiaus) berniukų ir vaikinų Afganistane, 2010-2016 m. laikotarpiu seksualiai išnaudotų policijos, karių ir politikų, tačiau šių jaunuolių skausmas, nors ir visiems žinomas, buvo visiškai ignoruojamas. Tai atrodo labai paradoksaliai, kai į šalį atkeliauja kariuomenė, deklaruojanti demokratines vertybes, siekianti ginti žmogaus teises, tačiau užsimerkianti prieš dalies itin pažeidžiamos visuomenės grupės, kuriai reikia pagalbos, kančias. Šiuo metu pasaulyje skaičiuojama apie 60 tebesitęsiančių karų ir ginkluotų konfliktų.


Kai kuriose šalyse dar tik bandoma siekti adekvačios pagalbos teikimo aukoms (atsisakyti kaltinančio požiūrio, subjektyvių replikų ar tam tikrą atsakymą suponuojančių klausimų), bet kitose jau seniai pripažįstama, kad „ne“ reiškia „ne“ bet kuriuo metu ir bet kokiomis aplinkybėmis. Šioje srityje dar pažangesnės šalys jau kurį laiką intensyviai diskutuoja, kad tik „taip“ turėtų reikšti „taip“: be aiškaus ir, pageidaujama, nuoširdžiu abipusiu noru pagrįsto sustitarimo lytiniais santykiais neturėtų būti užsiimama. Priklausomai nuo šalyje galiojančių įstatymų, nepilnamečiai asmenys iki nustatytos amžiaus ribos net ir davę sutikimą negali turėti lytinių santykių, kadangi yra fiziškai tam nesubrendę, ir dėl žalingos prigimties lytiniai santykiai su mažamečiais yra laikomi išprievartavimu.

Medijose ir viešų asmenų pasisakymuose gausu pamokymų apie tai, kaip, kada ir kodėl moterims reikia saugotis, kaip rengtis ar kur ir su kuo eiti. Visi šie patarimai rodo menką supratimą apie lytinę prievartą ir nepadeda spręsti problemos, mat atsakomybė perkeliama ant prievartą patyrusių asmenų, užuot įvardijus nusikaltimą įvykdžiusius nusikaltėlius, kurių didžiąją dalį sudaro vyrai. 

Remiantis statistiniais duomenimis 14-19 metų mergaitėms tikimybė būti išprievartautoms yra 4 kartus didesnė nei berniukams. 34 % seksualinę prievartą patyrusių aukų yra jaunesnės nei 12 metų amžiaus. Tad ar gali būti, kad septynerių metų mergaitė apsirengė per daug provokuojančiai? O gal kalbėjo „ne taip“? Aukų kaltinimo, jų moralės ir padorumo kvestionavimo šalutinis poveikis yra tai, kad vengiama kreiptis pagalbos, statistika neatspindi tikrojo išprievartavimų skaičiaus, ir yra sukuriama iliuzija, kad problemos nėra. Tokiu būdu stabdomas ar sulėtinamas taip reikalingas pokytis.

Seksualinis, kaip ir bet koks kitas smurtas, nėra ir negali būti pateisinamas jokiomis aplinkybėmis, jokiame kontekste. Visgi kas turi nutikti, kad situaciją imtume keisti? Kaip „gimsta“ prievartautojai? Kodėl jie ir toliau išlieka nematomi ar net pateisinami?

Visi aukščiau minimi duomenys ir situacijos nėra tik statistiniai vienetai. Tai šalia mūsų ir su mumis gyvenantys tikri žmonės. Visos istorijos taip pat yra tikros, nutikusios kažkur kaimynystėje ar tolimose vietovėse, bet dėl to ne mažiau svarbios. Pateikiu tik keletą iš jų.

20-metė buvo priverstinai ištekinta už protinę negalią turinčio vyro, su kuriuo turėjo lytiškai santykiauti, mat sutuoktinio tėvai norėjo susilaukti anūko.

9 vyrai į apleistą pastatą nusitempė, jame filmavo ir prievartavo 10 metų mergaitę. Filmuota medžiaga greitai pasklido internete. 

Vaikystėje patyrusi genitalijų apipjaustymo operaciją be skausmo malšinimo, 17 metų mergina Didžiojoje Britanijoje buvo parduota kaip nuotaka vidutinio amžiaus vyrui. Vestuvių naktį vyras peiliu prapjovė jos sugijusius lytinius organus, kad galėtų su ja turėti lytinių santykių.

Doris Wagner, 19 m. mergina, tapusi vienuole Vokietijoje, buvo seksualiai išnaudojama katalikų dvasininkų. 

Patėvis pirmą sykį išprievartavo savo podukrą, kai jai buvo 15 metų. Seksualinė prievarta truko maždaug 10 metų, per kuriuos ji pagimdė 4 vaikus.

24 metų moteris rasta negyva viešbutyje. Pasak policijos pareigūnų, ji buvo apsvaiginta narkotikais, prievartauta ir nužudyta.

Londono priemiestyje 13 metų mergaitė keliavo į mokyklą, kai jaunas vyras ją pagrobė ir, pagrasinęs nužudyti, išprievartavo.

Du 14 ir 19 metų amžiaus paaugliai išprievartavo 16-metę merginą.

10 metų mergaitė išprievartauta ir palikta gulėti be sąmonės. Įtariami tai padarę jos artimieji.

Išprievartauta 3 metų mergaitė. Nusikaltimą įtariamas įvykdęs jos dėdė.

Jaunas vyras apgavo 17 metų merginą siūlydamas jai darbą geromis sąlygomis. Vėliau ją išprievartavo ir pardavė į seksualinę vergiją.

Du policijos pareigūnai sulaikė 18 metų merginą, liepė jai nusirengti, kad galėtų atlikti narkotikų paiešką, tada ją išprievartavo ir, prigrasinę tylėti, paleido. 

Grupė paauglių išprievartavo vos 12 metų mergaitę iš globos namų.

Keli vyrai, sužinoję, kad kartu su jais kariuomenėje tarnauja homoseksualus asmuo, jį kelis sykius išprievartavo teigdami, kad tai jo paties kaltė.

11 metų mergaitė buvo prievartaujama savo pusbrolio. 

Mergina su draugais lankėsi vakarėlyje, kurio metu vienas iš jame dalyvavusių jaunuolių pasikėsino ją išprievartauti. Mergina kreipėsi į policiją, kur vėliau buvo atkalbėta pareikšti kaltinimus. Policijos pareigūnai teigė, kad tai jai sukeltų per daug streso.

Paauglės mokytojas ilgai manipuliavo mergaite ir galiausiai per jos 16-tą gimtadienį ją išprievartavo. 

Jauna moteris atvyko švęsti mamos gimtadienio, kuriame apsvaigo nuo alkoholio. Moteriai nuėjus miegoti, jos brolis atėjo į kambarį ir ją išprievartavo. 

Paskelbė Karina

taigi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: